Daugelis žmonių, turinčių problemų su regėjimu, greičiausiai neįsivaizduoja savo dienos be kontaktinių lęšių. Dėl savo lengvumo ir gebėjimo koreguoti žmogaus regą, negadinant estetinės išvaizdos, šis akinių pakaitalas greitai sulaukė plataus pripažinimo. Tyrimai rodo, jog apytiksliai net 130 milijonų žemės gyventojų mieliau renkasi kontaktinius lęšius nei akinius. Tačiau ar kada susimąstėte kur ir kada atsirado akių lęšiai ir kaip su jais susijęs Leonardas Da Vinči?
Istorija
Užuomazgų apie lęšių savybę padidinti daiktų atvaizdą arba juos matyti ryškiau galima atrasti dar senovės Romoje. Pagal legendą, Romos imperatorius Neronas, kurio rega buvo silpna, stebėdamas gladiatorių kovas arenoje, naudojosi specialiai nušlifuotu akmeniu – smaragdu. Jo mokytojas filosofas Seneka, yra pastebėjęs, kad žiūrint į smulkų ir neaiškų raštą per stiklą, užpildytą vandeniu rutulį, raštas tampa stambesniu ir aiškesniu. Tačiau tai buvo tik užuomazgos į regėjimo korekciją akinių bei kontaktinių lęšių pagalba. Mintis, pagerinti nusilpusį regėjimą uždedant kontaktinį lęšį tiesiai ant akies ragenos, pirmajam į galvą šovė italų mokslininkui, menininkui bei išradėjui Leonardo da Vinči. 1508 metais savo veikale „Codex of the eye, Manual D“ jis nubraižė ir sukūrė panašų į šių dienų kontaktinį lęšį. Tačiau tai buvo tik eskizas dėl nepakankamų technologinių galimybių todėl, prireikė dar 300 metų, kol po ilgų optikos ir fizikos specialistų eksperimentų Vokietijoje, Šveicarijoje ir Prancūzijoje, pavyko sukurti pirmąjį fizinį stiklinį kontaktinį lęšį. Jį 1888 m. sukūrė Adolfas Eugenas Fickas, remdamsis Džono Hersčelio 1827 m. aprašyta idėja pagaminti tokį stiklinį kontaktinį lešį, kuris atitiktų žmogaus akies formą. 1910-1920 m. vokiečių įmonė ,,Carl Zeiss“ ėmėsi masiškos šių kontaktinių lęšių gamybos, tačiau iki penktojo dešimtmečio pabaigos, kuomet neatsirado galimybė sumažinti lęšių dydį naudojant specialų plastiką, jie vis dar buvo gremėzdiški, kieti, nepatogūs ir tinkami nešioti tik kelias valandas. Atsiradus galimybei sumažinti lęšius, jų nešiojimo laikas prailgėjo iki 10-12 valandų. Tačiau optikos specialistai nesustojo ir toliau ieškojo būdų, kaip sukurti dar patogesnius kontaktinius lęšius. Pagrindinis lūžis, siejamas su lęšių kokybe, įvyko tuomet, kai 1959 metais chemikas Otto Wichterle sukūrė hidrogelinę minkšto lęšio medžiagą. Jo sukurta medžiaga turėjo 38% vandens ir iki šiol yra daugelio minkštų kontaktinių lęšių gamintojų pagrindas. Minkšti lęšiai buvo ir yra patogesni nei kietieji bei lengviau priglunda prie akies. Būtent šį mokslininką galime laikyti dabartinių kontaktinių lęšių tėvu ir būtent jo dėka šią regėjimo korekcijos priemonę su malonumu kiekvieną dieną nešioja daugiau kaip 130 milijonų žmonių.